Kl.: Kodėl savo specialiajam projektui pasirinkote Keniją?

Norėjau vykti į Keniją, nes gerai žinau šitą kraštą, ypač Amboselį, kur per visą savo karjerą praleidau daug laiko. Manau, kad dirbant tokioje vietoje, kur gali jaustis patogiai ir pasitikėti savimi, gerokai paprasčiau suderinti tokio projekto kaip šis planavimo ir logistikos darbus, kuriais reikia pasirūpinti dar prieš išsitraukiant fotoaparatą. Amboselis yra mano mėgstamiausia (ir geriausia) vieta pasaulyje, kurioje galima fotografuoti dramblius. Tai natūralus gamtos amfiteatras, kuriame yra 2 000 dramblių, tarp kurių yra ir didžiausių pasaulyje dramblių. Be jokios abejonės, šioje ypatingoje vietoje padariau keletą savo mėgstamiausių kadrų. O ypatinga Nairobio priemiesčio Dandoros aplinka įkvepia mane kurti kitokio fotografijos stiliaus darbus, t. y. imtis surežisuotos fotografijos tokiose vietose, kurių mes dažnai nematome savo įprastame kasdieniame gyvenime. Dandoroje stūksanti 30 akrų ploto šiukšlių krūva sukūrė visiškai unikalią fotografavimo aplinką ir vaizdą.

Kl.: Kas sieja šias dvi vietas ir jūsų užfiksuotus vaizdus?

Aš nesu laukinės gyvūnijos fotografas, todėl idėja per vieną savaitę padaryti dvi užduotis atskleidžia dvi mano fotografavimo stiliaus puses.

Ta pati šalis, 300 mylių atstumas, surežisuoti ir natūralūs kadrai. Šios nuotraukos aiškiai atspindi tai, kas mane žavi – galimybė atskleisti žmonių ir laukinės gamtos ryšį ir pamatyti, kaip tai atrodo skirtingoje aplinkoje.

Nors buvo naudojama skirtinga fotografavimo technika ir fotografuota skirtingose vietose, šias nuotraukas sieja keli dalykai: elgsenos nulemta kompozicija, gebėjimas pasirinkti, ką įtraukti į kadrą, ir, svarbiausia, galimybė atskleisti dvi nepaprastai skirtingas šios šalies puses. Daugybė žmonių išgirdę apie Keniją iškart galvoja apie jos nuostabią laukinę gyvūniją ir nacionalinius parkus, bet Nairobis yra kitoks – čia vis dar nemažai vietų, kur vyrauja gaujų karai ir smurtas, ir miestas, ypač Dandoros priemiestis, bando kovoti su atliekų ir aplinkosaugos problemomis. Aš norėjau, kad šie urbanistiniai vaizdai padarytų tokį patį intuityvų poveikį kaip ir nuotraukos su drambliais.

Kl.: Kuo skiriasi surežisuota fotografija ir subjektų fotografavimas jų natūralioje aplinkoje?

Mėgstu rinktis tokias vietas, kurios yra nutolusios nuo žiūrovo pasaulio, pvz., miestas vaiduoklis Montanoje ar vieta, kur vyksta pilietinis karas, pavyzdžiui, Sudanas. Arba šiuo atveju Nairobis, kuriame yra keletas neramumų krečiamų vietų. Kalbant apie laukinių gyvūnų fotografavimą, tai yra visiškai kitoks pažintinis procesas, dažniausiai tiesiog reikia stengtis užsiimti geriausią padėtį ir fotografuoti tai, kas vyksta. Čia negali vadovautis savo iš anksto sugalvotu planu, nes jei gyvūnas nenori žaisti kamuoliu, tu nieko negali dėl to padaryti. O surežisuotos fotografijos atveju tiksliai žinai, koks turi būti rezultatas. Fotografas turi gerokai daugiau kontrolės, bet, kita vertus, tai yra ir jo kaip fotografo gebėjimų išbandymas. Komponavimas yra tik tavo rankose ir man tai patinka.

Kl.: Kaip ruošėtės tokios apimties projektui?

Negaliu nepabrėžti, koks svarbus yra projekto planavimo ir tyrimo etapas. Atlikite savo namų darbus ir bendradarbiaukite su tos vietos žmonėmis, kurie padės atrasti tų retų vaizdų, kurių norite. Laimei, labai gerai pažįstu tas Kenijos vietas ir žinojau, kad plokščias kraštovaizdis padės sukurti tinkamą foną stulbinantiems vaizdams. Taip pat reikia suburti didžiulę žmonių komandą, kuri kiek įmanoma stengsis palengvinti jūsų gyvenimą. Fotografai gali padaryti klaidą manydami, kad vykstant į kažkokią ypatingą vietą užtenka tiesiog didelio entuziazmo, ir atvykti nesuplanavę, ką ketina daryti. Džiaugiuosi, kad Kenijoje turėjome fantastišką komandą, kuri padėjo man visapusiškai pasiruošti ir iš anksto susisiekė su reikiamais žmonėmis, kad galėtume dirbti saugiai.

Kl.: Kaip sekėsi Amboselyje ieškoti didžiailčio dramblio?

Be kitų didingų dramblių bandų, šioje Kenijos dalyje taip pat gyvena ir nedidelis būrelis didžiausių ir labiausiai nykstančių dramblių pasaulyje, dar vadinamų didžiailčiais drambliais. Deja, laukinėje gamtoje liko tik 22 šie nuostabūs gyvūnai, kurių iltys siekia net žemę.

Aš jau buvau anksčiau nuvykęs ten fotografuoti šių nepaprastų gyvūnų ir žinojau, kad turiu puikią progą dar kartą pamatyti patį didžiausią dramblį. Jo vardas Timas, jį pamatęs iškart supranti, kad daugiau niekada nefotografuosi nieko panašaus. Žinoma, būdami ant žemės turėjome būti atsargūs, kad nesuerzintume Timo jo natūralioje aplinkoje. Padėjo ir patirtis, ir prižiūrėtojai. Mes esame tik pašaliniai jo gyvenimo stebėtojai, mes negalime trikdyti ar keisti jo kasdienės rutinos.

Iš priekio padarytoje nuotraukoje atsispindi visa šio dramblio didybė: jo odos tekstūra, ryžtingas ir protingas žvilgsnis ir gražios iltys, kurias jis neša su pasididžiavimu. Tai ir yra tas kadras, dėl kurio aš atvykau.

Kl.: Kokią įrangą naudojote fotografuodami?

Kad ir kokiu objektyvu fotografuotumėte dramblį, jei sėdite džipe, bet koks apie fotoaparatus ar jūsų įrangos galimybes nusimanantis žmogus supras, kad nuotrauka padaryta fotografuojant iš nenatūralios padėties automobilyje. Todėl norint užfiksuoti visą dramblio didybę, reikia fotografuoti stovint ant žemės. Tai galima padaryti keliais būdais: gulint ant žemės po džipu (nors ir nepatogu, bet saugu), naudojant nuotolinio valdymo įtaisą (priklauso nuo oro sąlygų) arba šiuo atveju man pasirodžiusiu priimtiniausiu būdu – kiek įmanoma arčiau prieinant prie dramblio saugiu atstumu. Aš jau anksčiau fotografavau Timą, pasitikėjau savimi ir pakankamai gerai žinojau jo elgseną, todėl galėjau priartėti 20–25 metrų atstumu. Aš buvau labai arti, todėl man visiškai užteko AF-S NIKKOR 200mm f/2G ED VR II arba AF-S NIKKOR 105mm f/1.4E ED. Tai tikrai puikūs fiksuoto židinio nuotolio Nikon objektyvai su nedidele kadro aprėptimi. Tokiuose projektuose beveik visada teikiu pirmenybę fiksuoto židinio nuotolio objektyvams.

Kalbant apie fotoaparato ypatybes, aš norėjau fotografuoti Timą tokį, koks jis yra, nebūtinai kažkur bėgantį, tiesiog besielgiantį įprastai. Tai reiškia, kad man svarbiausia buvo ne didelis kadrų per sekundę skaičius, o itin didelė skyra. Fotoaparatas Nikon D850 idealiai tam tiko. Tai taip pat reiškia, kad jei norėsiu išspausdinti realaus dydžio nuotrauką (ką ir planuoju padaryti), vaizdo kokybė bus tokia pat gera kaip ir kompiuterio ekrane.

Gaujos vado parankinio portretą fotografavau naudodamas AF-S NIKKOR 35mm f/1.4G. Jo veide atsispindi galia ir grėsmė, ir 35 mm plačiakampis objektyvas padėjo tobulai užfiksuoti būtent tokį portretą.

Kl.: Kaip ruošėtės fotografavimui Nairobyje?

Fotografuoti Nairobio Dandoros priemiestyje labai sudėtinga. Ten yra vienas didžiausių pasaulyje šiukšlių sąvartynų, ten tiek daug cheminių atliekų, kad reikia dėvėti kaukes. Deja, priemiesčio gyventojai kenčia nuo tokio sąvartyno sveikatai keliamo pavojaus.

Be to, toje vietovėje klesti gaujų kultūra, ir jau ruošdamasis kelionei žinojau, kad norėsiu nufotografuoti keletą gaujos narių. Iš anksto susisiekėme su gaujos vado parankiniu, nes norėjome būti tikri, kad jie noriai sutinka dalyvauti tokiame projekte. Tokioje neįprastoje vietoje norėjau sukurti kažką biblinio. Tai nėra tiesiog asmens portreto fotografavimas nuskurdusiame Nairobio rajone. Aš noriu parodyti kažką, kas priverstų susimąstyti. Norėdami gauti tokį rezultatą, pastatėme kopėčias, kad galėtume fotografuoti iš aukščiau. Ši nuotrauka yra vizualinės priešpriešos įkūnijimas – puošnūs, tvirti vyrai juodais kostiumais šiukšlių krūvos fone.

Kl.: Su kokiais iššūkiais susidūrėte specialiojo projekto metu?

Lankiausi Amboselyje gal kokius 25 kartus ir skirtingais metų laikais. Dėl netikėtai didelio lietaus kritulių kiekio ši kelionė pareikalavo daug jėgų, ir prisipažinsiu, kad nebuvau tam pasiruošęs. Žemė buvo permirkusi, buvo sunku nuvažiuoti į reikiamą vietą (tiesą sakant, keletą kartų įklimpome), todėl buvo sunkiau nuspėti ir sužinoti, kur bus drambliai ir mūsų ieškomi didžiailčiai drambliai (paprastai jie būna ten, kur nėra vandens). Kitas iššūkis – apšvietimas.

Nespalvota nuotrauka yra kaip fortepijonas – fortepijonas turi 88 klavišus ir geriausi pianistai groja jais visais. Nespalvotoje nuotraukoje turi būti pereinama nuo skaisčios baltos prie sodrios juodos, apimant visus atspalvius.

Tai sunku padaryti, kai apšvietimas nekontrastingas, o šios kelionės metu apšvietimo sąlygos buvo gana sudėtingos, ypač Dandoroje. Joks fotografas nenori „groti tik viduriniaisiais klavišais“, bet, deja, mano galimybės dažnai buvo apribotos, todėl teko nemažai pavargti siekiant gauti tą norimą tobulą kadrą. Žinoma, joks fotografavimo darbas neapsieina be iššūkių, ir ši kelionė parodė, kaip svarbu mokėti prisitaikyti prie aplinkybių ir reaguoti spontaniškai.

Kl.: Ką jums reiškia galimybė imtis tokio projekto kaip šis su Nikon?

Man pasisekė, kad tapau fotografu, ir esu dėkingas Nikon už tai, kad lydi mane kiekviename mano karjeros žingsnyje. Kiekvienas projektas yra svarbus, bet šis projektas simbolizuoja mano glaudžius santykius su šiuo prekės ženklu, fotoaparatais ir objektyvais, kuriuos aš matau kone kiekvieną dieną ir kurie man suteikė galimybių padaryti keletą svarbiausių mano karjerą nulėmusių kadrų. Tikiuosi, kad šis projektas įkvėps žmones imtis išsvajotų projektų, kurti aukštos kokybės, unikalias nuotraukas ir kiek įmanoma daugiau keliauti, nes juk galima pamatyti tiek daug neįprastų ir netikėtų dalykų.