Vabzdžių kūnai žavūs, o fotografuojant gamtą stambiu planu vienas iš tikslų yra atskleisti visas vabzdžių gyvenimo spalvas bei detales. Gerose makrofotografijos nuotraukose fotoaparatas sufokusuotas į šių vabalų akis, kojas ir kūnus bei jų mažytį pasaulėlį. Pavyzdžiui, voratinklyje tupinčio voro nuotrauka pasakoja įdomesnę istoriją.
Kompozicijoje svarbios fono spalvos. Jei objekto spalvos tamsios, kaip daugelio vabzdžių, pasirinkus šviesesnį, nesufokusuotą foną gyvis išsiskirs iš aplinkos ir atkreips žiūrovo dėmesį į save.
Norint, kad vabzdys išsiskirtų iš fono, reikia naudoti mažą ryškumo gylį. Ryškumo gylis apibrėžiamas kaip priešais objektą ir už jo esanti sufokusuota sritis. Ryškumo gylį lemia diafragmos nustatymas. Pasirinkus mažesnius diafragmos skaičius, pvz., f/2,8, ryškumo gylis bus mažesnis, todėl objektas tiksliai sufokusuojamas, o fonas – ne.
Dar vienas gamtos fotografų naudojamas metodas – taip laikyti fotoaparatą, kad ryškiai apšviestas objektas būtų fotografuojamas tamsiame fone. Jei eksponuosite gerai apšviestą objektą, pavyzdžiui, visiškoje dienos šviesoje, arba naudodami detalių paryškinimo blykstę, tamsaus fono ekspozicija bus išlaikyta per trumpai ir jis atrodys beveik juodas. Pasinaudojus šiuo efektu sukuriamas tamsus tolygus fonas, todėl objektas išsiskiria.
Tačiau jei ir objektas, ir fonas bus ryškiai apšviesti, gali būti sunku atskirti vabzdį nuo aplinkos. Už objekto padėję kokį nors buities daiktą, pavyzdžiui, audinio skiautę ar popieriaus lapą, turėsite kilnojamą studijos foną, taip vabalas išsiskirs lygiame fone ir iš aplinkos.
Vabzdžiai judresni esant šiltam orui: fotografuokite juos anksti ryte arba vakare, kai vėsiau, ir jie judės lėčiau. Šiuo paros metu apšvietimo sąlygos taip pat palankesnės.